Panika
Sausis buvo siaubingas. Tokios ilgos nemigos dar nesam turėję. Šiandien rašau tiesiai iš nemigos sukelto panikos priepuolio.
Gali svajot, kad su naujais metais prasidės naujas gyvenimas, sportas, mažiau gersi, neloši (bent jau stadiono nepraloši), sveikiau maitinsies, gal nerūkysi. Ir, dievaž, kažkam tokie pažadai padeda. Kai kurie palūžta. Mūsų situacija kiek kitokia. Nesvarbu, ką planuosim, galvosim, derinsim, realybė vardu Jonas vis ima ir sumurkdo veidą į didžiausią rasto mėšlo krūvą.
Nerašiau daugiau nei mėnesį, nes sausį miego turėjom beveik perpus mažiau nei paprastai. Taip va atrodė mano miego davikliai bent 3 kartus per savaitę.
Nemiga privedė prie vienos iš blogiausių savijautų, kokią esu patyręs ar su kuria esu gyvenęs. Padažnėjo ir paintensyvėjo panikos ar tai nerimo priepuoliai, pasaulyje nebebuvo spalvų, vienintelis likęs gyvenimo džiaugsmas buvo daug nebūtinai sveikai ir nebūtinai skaniai ėst.
Šiandien nesigilinsiu, kaip iki to priėjom, kas iš to dabar bus, kaip tą tvarkom. Vietoje to, turiu tokį gan unikalų įrašą. Jis buvo rašytas, jei neklystu, ketvirtą nemiego naktį. Tokių naktų iš viso buvo beveik 4 savaitės. Nebegaliu tiksliai atgaminti, kaip aš ten jį parašiau, bet buvo kažkas tokio, kad gulėjau, rankoj laikiau telefoną ir kažką tapšnojau telefone su mintimi, kad kada nors paredaguosiu.
Šito savo teksto neskaičiau beveik mėnesį. Prieš keletą dienų jį pirmą kartą atsiverčiau perskaičiau psichoterapijos seanse. Dabar redaguoju ir keliu čia.
2024 sausio 19 d.
Naktis iš ketvirtadienio į penktadienį.
1:30 nakties
Aš nebegaliu. Rašau šitą įrašą tarp purtymosi ir ašarų.
Turim etapą. Jonas paniškai bijo miegot. Daro bet ką, kad tik neitų gulti. Iki tol viskas buvo puikiai - ateidavo prie manęs, atsiguldavo šalia, žiūrėdavom į ant lubų rodomas projektoriaus švieseles, pasiversdavo ant šono ir užmigdavo. O dabar pamatęs lovą, pižamą ar bet kokį kitą miego atributą jis pradeda klykti.
Ir taip ne tik naktį, bet ir diena. Nėra nei pietų, nei nakties miego. Neišmiega diena, tada neišmiega naktį, tada dieną, tada naktį. Ir ratas tęsiasi nesustodamas.
Nežinau, ar matėt video, kaip ukrainiečiai amerikietiškais bredliais sutaršo rusišką tanką.
Su draugu sutarėm, kad jo, karas baisu. Bet ar kada bandei turėt vaikų?
Toks prastas gyvenimo etapas (originaliai buvau parašęs “xujovas”, bet galvoju, kad skaitytojams tai gali pasirodyti kiek per aštru, tai kalbą pakeičiau. Red. past.) su trumpu palengvėjimu sausio pradžioje, tęsiasi nuo lapkričio.
Kai rašiau naujametinį sveikinimą, tuo metu buvau viešbuty, nes Kalėdos buvo siaubingos.
Paskaityt galit, kam įdomu.
Nes nebegalėjau. Buvau nusilpęs ir pervargęs. Mylimoji žmona išleido trim dienom vieną pailsėt. Tas tris dienas leidau daugmaž taip - atėjau į viešbutį, nusimoviau kelnes, kritau į lovą, po trijų dienų atsistojau, užsimoviau kelnes ir grįžau namo.
Pailsėjus kelias dienas sunkumas šiek tiek atslūgo.
Bet dabar vėl. Nes Jonas nemiega iš-ti-sai.
Kai artimiems žmonėms pasakodavau, pro ką einu, išgirsdavau - nu, laikykis. Ir suprantama - o ką daugiau tokioj situacijoj prilinkėsi? Bet aš nebeturiu jėgų. Aš nebegaliu laikytis. Kiekvienas žmogus turi savo ribą. O kur ta riba? Ir kas būna už jos. Nes aš jau ten kažkur už jos toliau. Gerokai toliau. What’s next? Nes laikytis nebeturiu kaip.
Mūsų vakarai dabar atrodo taip: Pavalgom kokią 6-7h. Muilo burbulai. Daug burbulu. Vienintelis dalykas, kuris pagauna Jono dėmesį ir prablaško nuo rėkimo. Visokie telikai šviesos, viskas išjungta nuo 7. Pusę 9, 9 bandom eit link lovos. Prasideda isterija. Jos nesuvaldom. Sėdam į mašiną ir važiuojam ratą iki Krasnūchos, atsiprašau, Tūkstantmečio žiedo, kad truputį apsiramintų. Nurimsta. Grįžtam 10-11. Vėl rėkimas.
Tarp tokio ritmo, Jono ligų ir nemiego naktų mane pasivijo simptomų krūva, pagal kurią sau mėgėjiškai diagnozuoju panikos ar tai nerimo atakas. Kadangi neskiriu, todėl ir megėjiškai. Stipriai padažnėjantis kvėpavimas - check, dusulys - check, šaltas prakaitas - check, įsitempimas - check, drebulys kretėjimas purtymasis - check, spaudžiantis skausmas krūtinėje - check, norisi daužytis ir daužyti - check.
Tai yra siaubinga. Tai labai vargina. Viduje spaudžia, diegia, slegia.
Bet nėra kur dėtis.
Dabar, kai rašau yra pusė dviejų. Rėkimas trunka nuo 10. Jonas iš visų jėgų kovoja su miegu. Mane tampo panika ir įtampa. Viskas dabar laikosi ant Silvijos pečių.
Nežinau, kada tai baigsis. Nežinau kaip tai baigsis. Tai yra siaubinga.
Tai yra siaubas.
Galiausiai užmigo apie pirmą- pusę dviejų. Pradėjom kelia link miego prieš beveik 5h.
Tai yra siaubas
Tai va taip daugmaž.
Kai dabar paskaitau, tai baisiai skamba. Dar baisiau, kad po šito įrašo ėjo dar daugmaž 3 tokios savaitės.
Po tokio migdymo seanso, jei guliu ant kairės pusės ir bandau užmigt, širdies stuksėjimas skamba, kaip žingsniai ir galvoji, nu nejaugi vėl ateina. Kiekvienas vandentiekio cyptelėjimas ar pro šnerves pučiamo oro užkabinto snarglio sukeltas lengvas švilpimas atrodo, kad tai yra verkimo pradžia.
Sunku būseną po to pavadinti “bandau užmigti”. Laukiu, kol tai pasikartos. Nes nėra nemalonesnio jausmo, jei bandai iš tiesų atsipalaiduoti, ramintis, medituoti ir vėl išgirsti žingsnius arba verkimą. Tylą pertraukiantis garsas vėl duoda kaip kuvalda į paširdžius.
Tiesa, dabar yra geriau. Etapas praėjo. Padeda vaistai. Visiems. Bet tuo metu tai yra baisu.
Vienas smagus dalykas. Džiaugiuosi, kad net ir tokioje situacijoje visai sugebu rašyt. Va, net tanko video pavyzdį sugalvojau.
Sekit ir remkit.
Kažkodėl visai neseniai aš sau mintyse pagalvojau, kad neįgalaus vaiko auginimas yra lyg asmeninis karas. Tu kariauji, kai visi kiti - ne kare. Ir kitiems neįmanoma suprast, ką tas reiškia, kol nepaliečia pačių, o tam, kuris kariauja, labai sunku, kai kariauja tik jis vienas (bent toks jausmas). Jausmas žiauriai šūdinas. Žiauriai sunku. O man po trečio ligų protrūkio irgi jau muša visus "rezervus", tad siunčiu ne pozityvių minčių, o "high five"🫣 Ir beje, kad ir kaip šūdinai viskas yra, žiauriai kietai, kad rašai - nes tikiu, kad išrašius visus siaubus, jų bent kiek mažiau pasilieka galvoje🙂 Ir kad daliniesi su kitais - tainyra taip stipru💪 O didžiausias palinkėjimas - kad kuo ilgiau truktų tas lengvesnis etapas!☀️
Mano sveikas, puikus kūdikis nemiegojo ir žviegė maždaug 7 mėnesius. Tai prilygsta kankinimui, kurio metu tu dar dirbi, mokais, prižiūri namus ir tą patį vaiką. Kai nematai prasmės vakare nusirengt- nes nu kam? Kažkaip išgyvenau, nors dabar neįsivaizduoju kaip. Viskas praeina. Tik kartais žiauriai sunku laukt, kol praeis.