Tarpušventiniu laikotarpiu visur pilna seilyčių, blizgučių ir cukraus pudros. Kokie nuostabūs buvo metai. Kaip jaukiai sutikome šventes su šeima ir mylimaisiais. Kiek knygų perskaičiau (už šitą, prisipažįstu, begėdiškai esu ir pats kaltas). Va, koks mano įdomus Spotify wrapped (šitas gali eit velniop). Gink die nueisi į Linkediną. Kiek daug iššūkių, kiek pasiekimų, kaip patobulėjau. Švęskime gyvenimą, švęskime mane.
Bet čia rašau tiems, kam nepaėjo. Ir jau gal kelintus metus iš eilės Tiems, kam lygiai prieš metus ištarti linkėjimai “gerų, laimingų, turtingų 2023ių” neišsipildė.
Jūs nesat vieni.
Labai lengva paskęsti celofaninio pozityvo jūroje. O paskendus, jaustis dar labiau vienišais ar niekur netinkančiais. Žinau, nes aš taip jaučiausi pernai. Aplink saliutai ir All I Want for Christmas is You, o galvoje spengė tyla ir liūdesys. Negi man vienam taip? Gal reikia parašyt? Minčių buvo, bet nebuvo jėgų. O šiemet kitaip. Šiemet tyla panaši. Ir jėgų ne ką daugiau. Bet pradėjau mažiau bijot savo paties balso. Tai ir rašau.
Žinau, kad ne man vienam taip. Tik kažkaip šūdas pripažint. Kam gadint kitiems nuotaiką. Kam kraut savo gruzą ir gadint kitiems šventišką nuotaiką?
Jeigu darbe, su draugais ar dar kur išgirdot klausimą:
- Ei, kaip sekasi?
O tada galvoje prasisuka viskas. Kažkas mašinoj pradėjo birbt, tikiuosi ne turbina, atleido iš darbo, draudimas nekompensavo kažkokios nesąmonės, neseniai mirė vienas iš artimųjų, hemorojus paintensyvėjo, bankas padidino palūkanas, socialinė batareika jau ne ant nulio, o ant minuso, užmetėt svorio, nes neturit valios neėst, nes saldumynai ir dvigubas čyzas liko vieninteliai džiaugsmą gyvenime suteikiantys dalykai.
- Ai žinai. Visaip.
- Nu tai laikykis.
Ir tada nori rėkt, verkt, staugt, bliaut, kad nebeturi jėgų laikytis. Nebėra jėgų visą gyvenimą vien tik laikytis. O gal ir nebėra už ko.
- Ačiū.
- Nu.
- Nu.
Jei jums taip, yra buvę, tai šitas įrašas jums. Jus nesat vieni.
Man metai nebuvo geri. Daug įtampos. Daug streso. Vėl į kasdienybę pradėjo ateit panikos priepuoliai. Pradedu artimiau susipažinti su mintim, kad su Jonu niekada nesusikalbėsim. Už pinigus paaukojau nemažai sveikatos.
BET
Su žmona vis dar vienas kitą mylim ir palaikom vienas kitą. Jonas visada atras būdą pradžiugint, nes visada reikia dūkt, nesvarbu, turi tam jėgų ar ne. Atrodo, kad pirmą kartą karjeroje susiradau sveiką, atsargaus optimizmo vertą darbą. Pradėjau bent jau stengtis daryti tai, kas man tekia džiaugsmą. Ir pradėjau rašyt.
Svarbiausia - nesu vienas. Nesat vieni ir jūs. Tai gal ne viskas taip blogai.
2023 buvo šūdas. Bet buvo ir gerų momentų. Kažkaip nepražuvau.
Linkiu sau ir visiems labiau girdėt tai, ką sako, ir, ko prašo jūsų kūnas. Ir linkiu gyvent tokį gyvenimą, kokį noriu gyvent. Ar jūs kokį norit gyvent. Nu ir kad nebūtų paskutiniai.
Ačiū, kad rašot ir dalinatės! ❤️ taip paprastai ir tikrai ☘️
Daugeliui šie metai buvo šūdas, kurio nesinori nei prisimint, nei reflektuot...belieka tik tikėtis, kad kiti jau tikrai bus geresni ;) Laikykimės :)
Apkabinu jūsų šeimyną ir linkiu, kad gerų dalykų svarstyklės po truputį nusvertų visus šūdus 2024!