Aš geriu antidepresantus
Nuo susivokimo, kad reikia pagalbos iki kol pradėjau jaustis geriau, praėjo 3 mėnesiai. Jei jums blogai dabar, iki pagerėjimo jus skiria mažiausiai tiek laiko. O turbūt ir daugiau.
Gerbiamieji, čia nusimato longreadas. Tikiu, kad bent dalis mano skaitytojų turi geresnį dėmesio išlaikymą nei mano tiktokinės smegenėlės, tai pasiskirkit paskaitymui laiko. Bet būtinai paskaitykit. Man tai yra labai svarbu. Gal svarbu bus ir jums.
Parašiau šitą įrašą. Paruošiau paleidimui. Ir pagalvojau - o gal nereikia leist. Ką pagalvos žmonės. Bet blemba, tas iracionalus ir niekuo nepagrįstas “ką pagalvos žmonės” ir yra pagrindinė priežastis, kodėl turiu jums tai papasakoti.
Kaip iki to priėjau
Ne pro patį lengviausią gyvenimo etapą einu. Prie to, kad stogas ne tik kad važiuoja, bet konkrečiai viršija greitį, buvo ir daugiau visokio brudo. Apatija, pervargimas, fizinis silpnumas. Gal ir perdegimas.
Dariausi daug visokių tyrimų. Be gražaus pilvo ir visokių chroniškų ligų, kurios paprasčiausiai pensijoj pasireikš staigia mirtim, kaip ir nieko. Bet vis tiek amžinai buvau nenumaldomai pridusęs.
Sausį buvo šakės. Supratau, kad plionkė jau ant ribos
Daugiau apie sausio šakes - galit paskaityt čia.
Vienos krizės metu kreipiausi į kelis draugus, kurie turėjo patirties prigulant psichinės sveikatos įstaigose pasitvarkyt sveikatėlę. Klausimas paprastas - kada supratai, kad jau pizdec? Kada jau metas prigult?
Istorijų buvo visokių. Paklausiau, palinksėjau. Bet jas išgirdęs, apsilankymą Vasaros gatvėje turėjau kaip labai svarstomą variantą, jei dar labiau pablogės.
Savijauta tpfu tpfu tpfu iki kritinės nenusirito, bet priėjau išvadą, kad man reikia pagalbos. Psichoterapijos nebepakanka.
Bet pripažint nebuvo labai jau paprasta. Ko reikėjo - nežinau. Drąsos? Atvirumo? Bet gal labiau prieš save? Jėgų? Nežinau. Bet pripažinau.
Vizitas pas gydytoją
Pradėjau ieškot psichiatro. Problema, kad pas specialistus net ir mokamai pakliūsi po mėnesio-dviejų. Bet man nusišypsojo sėkmė - kažkokiu stebuklingu būdu PAŽADU BE JOKIO BLATO pakliuvau per savaitę.
Vizitas buvo ilgas. Pasipasakojau ką jaučiu, kodėl jaučiu, iš kur viskas ateina. Sako, nu ok, tai pirma, norėsit vaistų, ar ne? Sakau, nežinau. Vaistus bijau vartot.
Tada pirmą kartą garsiai pripažinau sau, kad vartoti vaistus bijau. Irgi nežinau, kodėl. Bijau nežinios - koks bus efektas. Iš vienos pusės turiu užknisančią, nevisai racionalią ir iš šiknos atėjusią baimę. Kita vertus, turiu nebepakeliamą kasdienybę.
Sakau - neatmeskim, bet pasižiūrėkim, kokie yra dar kiti variantai.
Padariau kažkokį testuką. Gavau rezultatą, kad turiu vidutiniško sunkumo depresiją.
Bet galiausiai diagnozavo, kad man ne depresija, o adaptacijos sutrikimas.
Tai reiškia, kad, kai gyvenimas vožia su šiupeliu per veidą taip, kad suskamba ausyse, užtemsta akyse ir nebepasikeli. Tai aš ir nebepasikėliau. Reikia pasistiprint vidinius resursus, kad atlaikyčiau. Mityba, sportas, miegas, draugai, hobiai. O kai aš neturėjai beveik nei vieno, gyvenimas ir apsidarė nebepakeliamas.
Gydytoja pasiūlė išsitirt kraują, vartot papildus, praktikuot mindfulness, ilsėtis (HA), miegot (HAAAAA), sportuot, dar kažką daryt. Aštuonis išvardino ar devynis punktus. Sakau, iš aštuonių, kokie 2 man nesigauna, o 5 bandau. Tai gal bandom vaistus.
Čia nors ir rodau liuksą, man iš tiesų yra nelabai liuksas. Kas galėtų pagalvoti.
Nedrąsu kažkaip
Išrašė antidepresantų ir raminamųjų. Raminamieji jau tiems patiems pačiausiems atvejams. Kai norisi ir savo, ir kieno nors kito galvą mūryt į sieną.
Parsinešiau, pasidėjau ant stalo, žiūriu. Apėmė nerimas. O tai kaip dabar? Nuo ko pradėt? Kas bus? Ko laukt? Gydytoja kaip ir nupasakojo viską, bet ką aš ten baimės išsipūtusiomis ir nuovargio uždusintomis akim. Supratau tiek, kad procesas bus ilgas. Ir, apskritai, su vaistais iš pradžių gali net ir nepataikyt, gali tekt keist po mėnesio.
Informaciniam lapely irgi radau viską nuo drebulio iki to, kad nukris galūnės ir iš kaktos pradės augt plaukai. Ramiau nepasidarė.
Pradėjau info ieškot internete. Net Reddite (kas šiaip yra visai neblogai) ir TikToke (kas šiaip yra itin blogai).
Esu girdėjau atveju, kas pradėjęs vartoti tapo dar liūdnesnis ir apatiškesnis. Aš šiaip save laikau tokiu biškį prie šposo ir biškį prie bajerio. Užsidusint nenoriu.
Bet toks įsivaizdavimas turi truputį sovietinio paveldo iš istorijų, kai opozicinius veikėjus sodindavo į psichūškes (vien pavadinimas, ką sako) ir nudusindavo.
Bet nu blemba. Aš naktim verkiu, nemiegu ir viskas aplink nespalvotą. Ką jau aš tokio turiu prarast pradėjęs vartot vaistus?
Paklausinėjau kelių draugų, kaip jie pradėjo gydymą, kokie efektai pasireiškė jiems, ko tikėtis. “Su antideprais - nepalaužiamas arklys”. Arklys, tai arklys. Geriau arklys, nei dabar šūdo gabalas.
Žmonos paprašiau, kad pastebėtų mane. Jei pradėsiu keistis, būt dar labiau apatiškas, jei tai įmanoma, ir bendrai pridusęs, kad sakytų. Kažką galvosim.
Važiuojam, publika!
Raminamuosius per visą laiką vartojau keletą kartų, kai jau buvau ant panikos ribos. Ar vartojau porą kartų šiaip rekreaciniais tikslais? Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Galiu tik patvirtinti, kad to nebedarau. Ir galiu patvirtinti, kad labai suprantu narkomanus.
O antidepresantus gerti pradėjau reguliariai kiekvieną rytą. Pradžioj po ketvertuką piliulkos, tada pusę, galiausiai visą. Kad įsivažiuočiau. Stengiuosi vartot katalikiškai. Tiek katalikiškai, kad porąkart jau važiuodamas į darbą prisimindavau, kad neišgėriau, apsisukdavau ir grįždavau įšaut.
Pradžioj nieko. Čia susikaupiantis vaistas (spėju, kad tam yra gudresnis medicininis terminas). Tai reiškia, kad medžiagos kiekis turi užaugt kraujy, kad pajaustum efektą.
Kol prisipratinau, buvo šiokių tokių neigiamų efektų. Pasireikšdavo fiziniai nerimo požymiai. Drebuliukas ir šaltas prakaitas. Bet nesunkiai susivaldydavau juos nedideliais kiekiais tų kitų vaistų. O ir tą drebuliuką lengviau ištvert, kai galvoj ramiau ir psichologiškai nerimo net nejauti. Supranti, kad fiziologiniai pajučiai ateina gal nuo vaistų, gal nuo nuovargio, gal nuo ilgalaikio neišmiegojimo. Bet tikrai ne dėl kažkokio staigaus stresinio įvykio.
Efektas
Šiuo metu vaistus vartoju be dviejų minučių porą mėnesių ir galiu pradėt vertint, ką jaučiu.
Jaučiuosi geriau! Šiaip sako, kad antidepresantai pagerina pačias blogiausias emocijas, bet nudusina ir teigiamas. Viskas yra labiau vidutiniška. Man tas vidutiniškumas yra stipriai aukščiau nei prieš tai. Esu laimingesnis. Kažkada net prigavau save padainuojantį ir pašokantį namie. Nėr buvę.
Daug lengviau toleruoju Jono krizes. Triukšmą, rėkimą, nemigą. Tiesa, su ausų kištukais. Bet nebėra taip sunku emociškai. Galiu paimt valandą ar pusantros ir ramint, užsiimt. Buvo vieną kartą, kai neištvėriau. Bet tik vieną. Vietoj kiekvieno vakaro. Anksčiau daugiausiai tuo užsiimdavo Silvija. Kol aš purtydavausi ir tampydavausi nuo panikos.
Galiu daugiau miegoti su Jonu. Galiu ne tik rėkiantį cypianti nuramint ir užmigdyt. Galiu miegot su juo net tada, kai keliasi po 3-4 kartus per naktį. Ir neužknisa. Galiu vėl normaliai pats užmigti, kai lūžta ponas. Anksčiau būdavo atsibunda Jonas, migdau pusvalandį, užmigdau, tada pats neužmiegu valandą. Dabar viskas daug sklandžiau. Tiesa, gal prie to prisideda ir tai, kad nebevartoju alkoholio. Šiandien va kaip tik 78 dienos.
Apie libido nesiplėtosiu, NES NE JŪSŲ REIKALAS. Bet kol kas viskas yra geriau nei tada, kai esu depresuotas.
Kuo ilgiau lauksit, tuo ilgiau lauksit
Nu tai ką. Esu laimingesnis. Plevesuoju su vėjeliu dabar. Nėra pagirių. Pasaka. Aišku, čia gal vis dar medaus mėnesio stadija ir kažkas pasikeis. Gal bus sunku mest. Bet kol kas čikipiki.
Gal bus, kas pagalvos, o tas, pasirodo, nenormalus. Tegul. Džiaugiuosi, kad einu pasveikimo keliu ir jaučiuosi geriau. Šeimai irgi nuo to geriau. Tai ir yra svarbiausia.
Bet svarbiausia, noriu kreiptis į tuos, kas dabar jaučiatės blogai.
Jei man tokiam nu ne pačiam durniausiam psichikos sveikatos klausimais, woke, atviram, atsivertusiam fainam žmogeliuku, reikėjo šitiek daug laiko ir pastangų pripažinti, kad man reikalinga rimtesnė pagalba ir dar daugiau, kad nueičiau pas gydytojus ir iš tiesų pradėčiau gydytis, sunku ir pagalvoti, kokį kelią gali tekti eiti žmogui, kuris gyvena didesniame tabu.
Nesakau, kad visi dabar gerkit vaistus, nes jopapa, kaip gerai. Man gerai. Jums gal padės kitos priemonės. Tarkitės su medikais, jie jums patars. Jei norit manęs paklausinėti detaliau - prašom. Rašykit komentarus, rašykit privačiai. Rašykit žmonės, kuriais pasitikit.
Pasidalinkit mano istorija su tais, kam to reikia.
Aš nesu pavyzdys, kaip būna visiems. Jums bus kitaip. Bet patirtimi pasidalinti galiu. Ir palaikymu. Man buvo sunku, tikiuosi, kad jums bus lengviau. Savo gyvenime tik JŪS esat pagrindinis personažas. Tai žinokit, kad yra būdų tą personažą pastiprint
Man nuo susivokimo, kad reikia rimtos pagalbos iki kol pradėjau jaustis geriau, praėjo 3 mėnesiai. Tai pagalvokit, jei jums blogai, iki pagerėjimo jus skiria dar mažų mažiausiai tiek. O turbūt ir daugiau. Kuo ilgiau lauksit, tuo ilgiau lauksit. Nelaukit.
Ir dar labai ačiū draugams, kurie mane palaikėt ir palaikot. Jums 100 dienų atlaidų, kai mirsit <3
Ir pasekit mus ir paremkit. Greitu metu parašysiu, kaip mus paremti 1,2% GPMu.
O kaip jaučiasi Silvija? Aš skaitau, suprantu Jus, tada galvoju arba Jūsų žmona labai stipri ar gal turi kokių super galių. Nes na, moterys man rodos vistiek greičiau palūžta. 🫠 linkiu lengvo pasveikimo ☺️
Kail džiaugiuos pamačius naują jųsų į tekstą įkelti. Ačiū labai, kad dalinatės ❤️ kuo daugiai tokių atvirų istorijų, tuo daugiau atsiranda žmonių, kurie išdrįsta kreiptis pagalbos.
Ne sovietiniai laikai, nieks per prievartą nepaguldys. Žinau, ką sakau, nes nuo 2012 dirbau psichikos sveikatos centre medicinos psichologe. Kai jau reikia kažką guldyt, o jis nenori, atsisako, nepriversi ir neišveši. Ir tikrai geriau nesuslaukt kol "pavažiuos stogas" rimtai. Taip rimtai, kad dėl asmens ir jo artimųjų saugumo (ir gal net gyvybės išsaugojimo) tenka uždaryt į uždarą skyrių. Pati esu patekus, kai pavėlavau su pagalba anksčiau. Du kartus po labai didelio ilgalaiko streso, plius trauminė patirtis susijus su mirtimis artimųjų. Nelinkėčiau patekt, geriau jau nueit vizitui pas psichiatrą ar psichologą. Paklauskit šeimos gydytojo, pasakys kur jūs galite kreiptis, ar registratūroj. Ar jei einat pažymos kad nesigydot pas lsichiatrą kai tvarkotės medicininę pažymą dėl vairuotojo teisių, tai nueikit ten pat.
Galų gale, pasukit į emocinės paramos liniją. Pati bandžiau vilties, moterų ir tėvų. Rekomenduoju. Galima ir el.laišką parašyt, jei neskubu. O jei skubu, skambint. Nors ir trečią nakties kartais, jei visi kiti zarazos tai miega.