Mes visiškai tokie patys. Tik kitaip.
Visi tėvai eina kryžiaus kelius, kai reikia žongliruot gyvenimą. Kas nuvest vaiką į darželį, kas paims iš būrelio, reikia nupirkt batus, nueik iki paštomato, nupirkt grietinės. Tai mes tokie pat. Tik
Šiandien pasidalinsiu viena visiškai buitine diskusija, kurią visai neseniai turėjom su Silvija. Diskutavom, kaip ką darom. Po to pagalvojom, kad tokią diskusiją kasdien apturi milijonai tėvų. Bet kartu, ta diskusija yra visiškai unikali ir išskirtinė
Jonas turi vietą darželyje. Kažkada jau apie tai truputį rašiau. Jei kas norit atšviežinti prisiminimus - va.
Bet pavedėm Joną į darželį gal mėnesį ir nustojom. Ne dėl to, kad ten kažkas blogai. Anaiptol. Viskas ten tvarkoje. Tik yra niuansas - Jonas ten nevalgo. Ir nemiega. Tai praktiškai galim jį ten vest tik nuo ryto iki pietų.
Ir vedėm. Iki kol priorganizavom jam krūvą visokių mankštų reabilitacijų ir visokių raidų užsiėmimų. Tai dabar Jonas į visokius užsiėmimus eina kasdien. Ir po to, po mankštos į darželį nebenuvesi, nes jau reikia valgyt (o daržely no no) ir miegot (irgi no no). Tai ir mokam po tuos 20-30e kas mėnesį, kad neprarastume vietos.
Iš penkių užsiėmimų dienų per savaitę, 2 iš dalies kompensuoja savivaldybė. 3 nekompensuoja niekas. Ir tie trys kainuoja nu tikrai daug. Bet matom šiokį tokį rezultatą. Tai susitelkiam, suraukiam subines ir mokam. Mokam ir vedam. Finansiškai padeda šeima. PADEDAT IR JŪS. Už ką esam labai dėkingi ir kviečiam prisidėt.
Santaros
Prieš keletą savaičių, eilėje laukę tikrai gerokai daugiau nei pusmetį, sulaukėm skambučio iš Santariškių raidos centro - priėjot eilę. Ateikit. Reabilitologas jus priims. Valio! Lekiam!
Priėmė. Žiūri, klausinėja, tikrina, aiškinasi. Nu jo. Reikia visokių raidų. Užrašysiu jus…… Ir vėl stojat į eilę. Nu gal keliems mėnesiams.
Čia mano reakcijai iliustruoti, galit įdėt savo mėgstamiausius slavų kalbų keiksmažodžius, nes tikrai juos ištariau. Bet jau nebėra sveikatos keiktis ir burnot ant visko. Jaučiuos pralaimėjęs prieš sistemą.
Nepaisant to, jei visgi paskambino viso labo po kelių savaičių - atvykit. Yra vietos. Turim jums savaitę užsiėmimų. Du užsiėmimai po pusvalandį per dieną. Ergotarpija ir kineziterapija.
Atleiskit už neišprusimą, nu bet ką gali specialistas padaryt su rimtų neurologinių problemų turinčiu vaiku? 2-3 užsiėmimų vien reikia, kad suprastum kokia vaiko būklė, tada suprastum, kaip jis nori nenori, mėgsta nemėgsta dirbti. Ir tada gal gali pridėti. Žiūrėk, vieną kartą užsiožiuos, kitą kartą snarglys pradės bėgt - savaitės jau ir nėra. Komedija. Mes po penkis kartus vedam iš savų resursų ir tai vos vos matom rezultatą.
Atšaukt? Nežinau. Gaila, tiek eilėj stovėjom. Stabdyt kitas, kad čia eitume? Tada prarasim mankštų už kurias ar taip, ar taip jau sumokėjom 150e. Vienur eit, kitur neit? Bet ir naudos nežinom, ar bus. Žodžiu, svarstom renkamės iš loterijos bilietų, kur nei vienas nėra laimingas.
Silvijos darbas
Kita naujiena - Silvija semestrui gavo darbą penktadieniais iki pietų dėstyt. Jonui tuo metu mankštelė. Aš turiu ryte psichoterapiją ir tada į darbą. Kaip nuvežt? Aš nuvežu, Silvija paima? Bet nesuspėjam. Gal keist psichoterapijos laiką? Bet ar bus laikų? Gal palikt ilgiau raidos centre? Gal, bet kaip perduot mašiną vieni kitiems. Vėl nėra laimingo bilieto.
Jono tyrimai ligoninėje
Dar - planuoja guldyt į ligoninę, kad ištirtų miegą. Silvija gulėjimų ligoninėje neapkenčia, o aš joms tiesiog per silpnas ir nepajėgiu. Kuris gulamės? Guldys šeštadienį, tyrimus darys naktį, ką darys sekmadienį - neaišku, reikia prabūt, o paleis pirmadienį? Nežinau, sugalvosim. Bet kažkaip vėl atrodo, kad neimsim nei kampų, nei įstrižainės.
Tai tiek. Ką norėjau pasakyt nežinau. Pirma, tai reikėjo išsiburbėt ir pasibėdavot. Antra - net neabejoju, kad visi tėvai kasdien sprendžia visokius buitinius klausimus, kurie juos užknisa iki nukritimo. Mums yra taip pat. Tik kad ta mūsų buitis truputėlį kitokia.
Lankom "Sėkimingi vaikai" ABA terapiją, ergo ir kinezę. Po keturių mėnesių nuo lankymo pradžios ta pati neurologė,santariškėse kuri vertino vaiko raidą anksčiau tik kitoje klinikoje, vaiko kalbos suvokimą ir raišką nurodė kaip beveik metais vyresnio. Aišku čia gal tik mums taip, viskas neblogai, nes keičiasi dalis lankančiųjų vaikų ir nežinai dėl ko, ar netiko, ar dar kas.
Heh čia apie mus parašėte. Mano autistiškas vaikis irgi nemiega nevalgo vis dar darželyje nors jau 5 metai jam. Taip ir būnam pusdienį, o po to į terapiją (brangią...).
O beje apie nemokamus užsiėmimus, mum patiko https://srvks.lt/ ar bandėt? Tik aišku eilės, visur eilės...
Dar visai fainai į vaikų sanatorijas varyt, jei norisi daug užsiėmimų įvairių kasdien. Ar planuojat? Tik aišku iššūkis nemažas išbūti ten tas kelias savaites, ypač pirmą kart. Mum visai druskininkų Saulutė patinka. Pirmą kart buvo tik labai slogu ir liūdna ten, o vėliau kai abu žinom ko tikėtis, netgi visai smagu.